|
Tyli naktis, erdvėj užmigus,
sapnų kerai, klajojantys visur,
tik po žvaigždėm, parimus mąsto
tyli dvasia, atklydus iš kažkur.
Jau šimtą amžių jinai čia sėdi
tyliai parimus vienumoj,
ir nieks nežino, iš kur ji ėjo
ir kokį tikslą matė tolumoj.
Gali paklaust jos, ką ji galvoja
bet tik tyla tau atsakys,
nes ji nemato ir negirdi -
ji per giliai, minčių nugrimzdus sūkūry.
Bet aš žinau, ką ji galvoja,
ir tau galiu tai pasakyt -
jau šimtą amžių ji prisiminti stengias -
kurlink gi, visdėlt, ėjo ji.
|